Dr. Skaidra Kordušienė apie skanų ir sveiką maistą: naujausi mokslo tyrimai, maisto gamybos technologijos, receptai, kelionės ir kitos mintys...

Skandinaviško DNR paieškos lėkštėje

Skandinaviško DNR paieškos lėkštėje

Kaune jau kuris laikas ir tyliai, ir garsiai kalbama apie vieną ypatingą vietą. Maisto vietą. Kur nerasite žirnelių su majonezu ar užkepto vakarykščio kepsnio. Ir „Napoleono“ torto nerasite. Ir iš viso neaišku ką ten valgysite, nes visas meniu – tai atskiromis kainomis surašyti pasirinkimai. Kokie konkrečiai patiekalai bus, net nežinosite.
Prisipažinsiu, stengiausi atsiriboti nuo bet kokių nuomonių, tad tyčia neskaičiau jokių atsiliepimų, straipsnių, o į bandymus papasakoti savo patirtį jau ten pabuvojusiems, trumpai atšaudavau – pamatysim!
Ėjau su nusiteikimu, kad tai daugiau mažas skonio teatras, tiesiog renginys ir reginys.
Taigi, subjektyvūs pastebėjimai iš restorano Nüman Kaune.

Restorane staliuką geriau rezervuoti iš anksto. Galite pasirinkti kokios degustacinės vakarienės norėsite – trijų, šešių patiekalų ar „patirti viską“. Mes išbandėme viduriuką. Restorane mus pasitinka gražiai, aplinka nuteikia maloniai. Man jauku, daug degančių žvakių ir jokių perkrautų blizgaliukų, kutukų ar pagalviukų. Pasirenkant vyną jo patieks ir paragauti. Aš vairuoju. Man telieka nealkoholinis natūralus sidras.
Kai atnešamas patiekalas, trumpai apibūdinama kas tai ar kaip pagaminta. Vyras, žinodamas mano „meilę“ jūros gėrybėms, nuteikė – „Ruoškis!“. Bet juk aš puolu į nuotykį ar ne? Nuotykis į mane žiūrėjo jau pirmoje lėkštėje. Austrės. Ant dailių drėgnų akmenukų. Patiektos šalia dailių jūros žolių (atkniebiau pakramtyti gabaliuką ar jos tikros, cit!). Visi džiaugėsi, o aš kaupiau savyje stiprybę. Žinau, tai kvailas įsitikinimas. Juolab, kad buvo visai skanu. Na gerai… Padažas buvo tikrai puikus! 😀

Kitų patiekalų gal nedetalizuosiu. Tai reikia pamatyti, pajusti ir paragauti pačiam. Labai smagus tas netikėtumas, kai pamatai ateinant padavėją su naujais patiekalais. O ir perpasakoti apie kai kuriuos ingredientus kartais sudėtinga. Pavyzdžiui, nykštukiniai gabalėliai ypatingai ruošto burokėlio, kurio valgymui skirti… pincetai. Matosi, kad kiekvienas patiekalas labai apgalvotas ir išieškotas. Ne tik skonio prasme. Kiekvienas lėkštės pateikimas atrodo kaip mažutis šou. Dar nespėji žvilgsniu paglostyti ir suvokti kas prieš tavo nosį, o čia pat jau užpilamas padažas ar pasmilkomos žalios eglės šakelės.

Juoda duona iš porų, česnakų, svogūnų ir šieno pelenų, rauginti kopūstai, miežių salyklo biskvitas, rūkytos skumbrės majonezas, tapiokos perlai, marinuoti krapų žiedai, seliavų ikrai, rūkytos eglės spygliai, grilinti agurkai ir daug… šieno… Daaaaug šieno. Šienas čia vartojamas visais pavidalais – rūkomas, iš jo verdamas buljonas ar naudojami pelenai.

Ieškoma įmantrių skonių netikėtuose sprendimuose. Ar visada pataikoma? Keli patiekalai buvo itin vykę. Kadangi restorano virtuvę turbūt būtų teisingiau pavadinti laboratorija, suprantu, kad tokių derinių namuose pati nelabai išgausiu. Tiesa, toks maistas skirtas daugiau ragauti. Didelis kiekis net nebūtų skanu. Kai kuriuose patiekaluose švelni tekstūra ir skonis labai kirtosi su itin aštria ir gausia rūgštimi. Derinama su nesuderinamais ne visada suskamba. Ir finalinis mėsos patiekalas. Nusivyliau. Nedicką mėsos šmotelį teko pjauti peiliu įsirėžus. Kažkodėl atrodo, kad dėl to nekalta nei aš, nei peilis, nei mėsa. Neišdirbtas jos paruošimas?


Pats Numan save įvardina kaip sezonine skandinaviško DNR virtuve, paįvairinta skoniais iš viso pasaulio. Ta Skadinavijos dvasia čia tikrai jaučiasi. Ypač po taiklios vyro frazės ragaujant desertą – kai užsimerkiu, man atrodo, kad kramtau eglišakių vainiką! 😀 Tokia ta Skandinavija per lietuvišką prizmę 😀


Kas patiko?
Kiekvienas patiekalas atkeliauja su savo istorija. Tada iš tikrųjų visai kitaip žvelgi į porciją, kurią sudaro 0,25 % įprasto kąsnio 😀
Indų dizainas. Tai dar retai pamatysi Lietuvoje. Dažniausiai apsiribojama „saugiomis“ baltomis lėkštėmis, o ir taurių forma pati elementariausia, nes kur gi gausi paskui kitokių, kai jos taip greitai dūžta.
Aptarnavimas. Personalas sukosi greitai ir užtikrintai. Matosi, kad jie tiki tuo, ką daro. Tai žavu.

Kas nelabai?
Privalau būti visiškai atvira – raugėti šieno buljonu nebuvo pati geriausia mano gurmaniška patirtis…
Nors niekada nesiskundžiu nei sveikata, nei virškinimo sutrikimais, pusę nakties glosčiau ne savo vyrą, bet garsiai burbuliuojantį nuosavą pilvuką su mintimi, kad gal ta austrė dar gyva, nes prastai ją sukramčiau, ir ten bando įsirengti sau kokį kotedžą? Trijų aukštų…

Į restoraną atkeliavome su gerais draugais ir seniai besimatę. Tad kalbų buvo sočiai. Tačiau, jei čia ateitų vakarieniauti savo braškančius santykius bandanti taisyti pora, labai abejoju vakarienės sėkme. Laiko tarpai tarp patiekalų pateikimo buvo per daug ištempti, nes patiekalai tokio dydžio, kad jais pasigrožėti ir juos suvalgyti užtenka kelių minučių. Na dar gali apie juos padiskutuoti, o kas toliau?
Kaip pagyriau indų dizainą, taip paburbuliuosiu, kad nederėtų pateikti savo išskirtinių patiekalų išskirtinio dizaino lėkštėse, kurių kraštukai nuskilę… Jei jau restoranas, tai restoranas turėtų būti iki galo.

Kokia šios degustacinės vakarienės kaina? 250 eurų keturiems, įskaitant butelį vyno ir kavą. Aš vis dar kartais pinigų sumas verčiu į litus. Ar verta? Klausimas lieka neatsakytas…





Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *