Dr. Skaidra Kordušienė apie skanų ir sveiką maistą: naujausi mokslo tyrimai, maisto gamybos technologijos, receptai, kelionės ir kitos mintys...

Vakarienė tamsoje

Vakarienė tamsoje

Man labai patinka pramogos. O dar labiau patinka, kai pramogos susiję su maistu. Degustacinės vakarienės visada turi savo žavesio. Ragaujamas maistas ar jo pateikimas yra puiki tema pokalbiui ir proga susipažinti su naujais įdomiais žmonėmis.

Kažkada labai labai seniai (šakės, teks dabar prisipažinti, kad menu pirmąjį pasaulinį), teko dalyvauti vakarienėje tamsoje. Nors pati idėja labai gera, jos išpildymas tuomet madingame ir prabangiame restorane mane truputį nuvylė. Tą kartą tai buvo gimtadienio šventė, tad susirinko linksmas žmonių būrys. Moterys, aišku, pasidabinę, po kirpyklų ir makiažų. Susėdome prie gražaus stalo ir… mums tiesiog užrišo skepetomis akis! Na… moterys supras šio veiksmo nepatogumą… Norit tamsos? Raištis ant akių! Kai visi ir visos apsiprato su natūralių ir priklijuotų blakstienų zulinimu į skepetas, padavėjai patiekė sriubos. Nors ir kreminė ji buvo, bet visiems staiga pasidarė tos skepetos „nelabai patogios“ ir po jų pasitaisymo visi tą sriubą sušliurpė taip, kad nė mažulytis lašelytis ant išeiginių eilučių nenukrito 😀

Šį kartą išbandyti vakarienę visiškoje tamsoje dviems „DINE IN THE DARK“ pasiūlė laisvalaikiodovanos.lt . Vienas žodelis „visiškoje“ mane ir suintrigavo. Bandau!

Antradienio vakaras. Po darbų. Laikas, kai esu pavargusi kaip plekšnė, bet galvoje dar sukasi darbų sąrašas. Visai kaip tetrio žaidime. Praveriame restorano „Medininkai“ duris ir mane pasitinka visai kitas pasaulis. Atsipalaidavimas ir džiugus laukimas tvyro ore. Publika itin įvairaus amžiaus. Nuo solidžių ponų iki jaunų porelių.
Visiems susirinkus vakaro vedėja trumpai papasakoja kas mūsų laukia, paprašo išjungti telefonus, jei jie skleis kokią nors šviesą, ir pakviečia po keturis žengti žemyn į rūsį. O ten vis tamsiau ir tamsiau. Kažkur kažkaip kažkas mane veda už rankos. Ta tamsa nėra gąsdinanti, bet pirmomis minutėmis orientuotis tikrai keista. Padavėjai vaikšto tyliai kaip katės. Juos vienintelius pastebime – kiekvienas juda su maža mažulyte raudona spingsule prie naktinio matymo akinių.

Sėdam prie stalo. Bandau apsičiupinėti. Rankos tapo mano pagrindiniu įrankiu pažinti aplinką. Šone apčiuopiu sieną (kažkaip ramiau). Glostau stalą. Ant jo staltiesė ir medžiaginė servetėlė. Džiugiai kloju ją ant kelių. Šį kartą tikrai nieko nematysiu, o jei dar patieks kokius barščius… Rankos keliauja toliau. O! kaip miela! Net gėlių pamerkė! Bet viduje tuoj sududena mano protingosios aš balsas – kokių dar gėlių, kai tu nieko nematai! Taip, čia buvo vandens ąsotis. Kairėje pirštai randa kai ką slidaus. Hm… Sviestas! Šalia peilis. Dešinėje taip pat sviestas. Skirtas mano vyrui turbūt… Hmhm… Nieko, aš ploviau rankas.
Visas veiksmas lengvo kikenimo fone. Su stalo kaimynais, kurių nepažįstam, bet apčiuopomis susipažinom 😀 , bandome įsipilti vandens, tepti peiliu rastą ant stalo duoną. Kartais į burną patenka tik traški duona, kartais visas guzas gardaus žolelių sviesto. Dar ir pasiginčijame, nes duona, pasirodo, skirtingų rūšių.
Atkeliauja pirmas patiekalas. Bandau apčiuopti lėkštės dydį, paskui pirštais tyrinėju turinį, galiausiai uostau. Nuo gretimo staliuko atsklinda patenkintas niurnėjimas ir skrudintos duonelės traškėjimas. Niekada negalvojau, kad mano klausa tokia gera. O kai nematau, tai dar geresnė! Skanu.

Padavėjai nurenka lėkštes.
-Gerbiamasis, ar aš jau viską suvalgiau? – sududena sodrus balsas nuo gretimo staliuko. Vėl kikenam. Vakaro vedėja po kiekvieno valgio paklausinėja apie patiekalą ir papasakoja kas ir kaip buvo gaminta. Kai kur prašaunu, kai kur atspėju, kai kur būnu nustebinta. Pavyzdžiui, želiukas deserte. Jo vienintelio skonis man nepadarė įspūdžio. Net apibūdinau jį „sutirštintu feiriu“. Pasirodo, tai buvo putojančio vyno žele. Nuo to pavadinimo jis iš karto kažkaip tapo skanus. Hm…

Vakarienė tamsoje baigiama žvakių uždegimu. Po truputį akys pripranta prie šviesos. Aišku, aš pirmiausiai dėbteliu į staltiesę. Ji balta! Ir švari! Beveik… O juk tikrinau visus patiekalus pirštais (padažus taip pat B-) ) ir atpjauti peiliu ne visada sekėsi tobulai, ir šakutė į burną kartais atnešdavo… tai yra, nieko neatnešdavo. O kartais atnešdavo tokį didelį kąsnį net nelabai mandagu išauklėtiems žmonėms valgyti.
Šviesoje buvo labai įdomu pamatyti patiekalus, kuriuos valgėme. Karštas patiekalas buvo su daigintų burokėlių kepure. Kaip aš jų nejutau???

„Topinė“ frazė
Padavėjas:
-Ar galiu paimti Jūsų lėkštę?
-Jums geriau matyti!

Patiko
Apgalvotas lėkščių dizainas. Jos vos aukštesniais kraščiukais, tad valgėm naudodamiesi įrankiais nebijodami, kad apsidrėbsim ar staltiesę suteršim.
Jei turite alergiją ar netoleruojate kažkokio maisto produkto, tereikia pranešti prieš registruojantis vakarienei.
Didelė koncentracija puikiai nusiteikusių žmonių vienoje vietoje ir labai malonus personalas.

Nustebino
Tamsoje porcijos atrodė daugiau didesnės. Atrodė, kad valgiau, valgiau ir dar pilna lėkštė, o jautiesi sotus.
Nors grojo foninė muzika, labai paaštrėjo klausa. Gal prie to prisidėjo ir restorano skliautai?

Trūko
Kavos po vakarienės. Galėtų jos pasiūlyti jau uždegus žvakes, kol visi dalijosi įspūdžiais.

Prajuokino
Tas jausmas, kai pabėgusį kąsnį bandai lėkštėje sužvejoti pirštais, nepataikai į burną ir išsimozoji žandus, ir tik vėliau supranti, kad padavėjai tai viską mato! 😀

P.S. Šį kartą nuotraukų mažai. Ir neatskleidžiu ką valgėme. Kodėl? Tyčia! Nueikit ir išmėginkit! Ar dar kartočiau aš? Taip!



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *